Kai nutilo žingsniai dienos,
vakaras veidu į mane atsisuko,
nenorėdamas palikti manęs vienos
savo žavesiu vilioti padūko.

Žvaigždėmis nusisagstęs akis,
leidęs vėjui plaukus sušiaušti,
vien ramybe užvaldęs mintis
tyloje švelniai glaustė.

Saldumu padabinęs sapnus
mano šypseną patyliukais stebėjo
ir nelaukęs, kol mėnuo nubus,
pro vidurnakčio vartus išskubėjo...