Brėkštant rytui paukščių trelės puikiai dera,
Smelkia širdį žemės grožis ir vėsa,
O likimas rūpestingai tiesia skarą,
Įsisupsiu aš į ją nuoga basa.

Prisiglausiu tylutėliai, gal sušilsiu,
Koks šiurkštumas — duria gelia kruvinai.
Bet vis vien — likimą savąjį pamilsiu
Ir dainuosiu, dar dainuosiu būtinai!

Nebeskauda, ačiū Dievui, nebeskauda,
Nors ir laša gyvas kraujas ant plutos.
Laikas — geras, žilas daktaras Aiskauda
Jau pridėjo savo ranką prie kaktos.