Dauguma yra girdėję apie šį mistišką skaičių ir gerai žino, kad jis įkūnija labai blogus, šėtoniškus, pražūtingus dalykus. Tiek tikintieji, tiek ir netikintys dažniausiai yra girdėję, kad skaičius 666 yra paminėtas Biblijoje, Apreiškimo Jonui (Apokalipsės) knygoje. Tai knyga, kurioje kalbama apie laikų pabaigą - kokia bus žmonija ir kokie įvykiai įvyks prieš Paskutinį Teismą. Vien jau šis faktas reiškia, kad šis, kaip Biblijoje sakoma, „žvėries skaičius“ yra išskirtinai svarbus pasauliui. Tačiau kokia yra konkreti šio skaičiaus reikšmė ir ką savyje jis slepia? 

Straipsnyje bus nemažai remiamasi astrologiniais ir numerologiniais dalykais. Tikėjimas numerologija ar kokiais nors kitokiais „įtakojančiais likimą“ dalykais krikčionybėje yra smerkiamas, nes Dievas davė žmonėms žmonėms laisvą pasirinkimą ir tik nuo paties žmogaus priklauso, koks jis bus – doras ar nedoras, kokias įgimtas ar įgytas savybes vystys, o kokias laikys netinkamomis ir stengsis atsikratyti. Bet šiuo atveju mums numerologija aktuali ne kaip koks nors „likimo/ateities spėjimas“, o kaip labai senų, ikikrikščioniškų simbolių kalba bei tai, su kuo tam tikri skaičiai (ar planetos, bet apie tai vėliau) buvo siejami ikikrikščioniškuose ir ikimusulmoniškuose ankstyvųjų civilizacijų kultuose. 

Kas dėl astrologijos – be abejo, tikėti horoskopais ir lemtimi krikščioniui nedera, bet kad tam tikros planetos, priklausomai nuo jų padėties su žeme ar saule bei traukos, grynai astronomiškai turi tam tikrą poveikį žemei, ir kad tas poveikis buvo dar senovėje pastebėtas (ir, kaip buvo būdinga senovės žmonėms, mistifikuotas) – šio fakto netgi iš mokslinės pusės negalima atmesti. Juk jau vien dėl Mėnulio įtakos Žemėje kyla potvyniai, atoslūgiai, žmonėms būdinga nuotaikų kaita, paūmėja ligos. Tačiau šiuos gamtinius reiškinius mistifikuoti, priskirti jiems lemiamą galią gyvenime, taip atmetant Dievo duotą laisvą valią – kaip minėjau, tai jau nekrikščioniška. 

Visų pirma, reikia pradėti nuo skaičiaus 6 reikšmės. Numerologijoje jis nuo senų laikų siejamas su Venera. Reikia pastebėti tai, kad Venera satanizme apskritai vaidina labai svarbų vaidmenį: nuo seno su ja buvo siejamas Liuciferis – „šviesos nešėjas“, pats gražiausias ir puikiausias iš visų angelų, kuris laikė save lygiu Dievui ir per savo puikybę buvo labai skaudžiai nubaustas. Tai susiję su astronomine Veneros savybe – ji pasirodo anksti ryte, kol saulė dar nėra pakilusi, ir tarsi „atneša šviesą“ (iš čia ir Liuciferio vardas). Vienas iš okultinių šėtono vardų yra „Morning Star“ („Ryto Žvaigždė“). 

Jeigu jau prašnekome apie žvaigždę (Star – Ishtar), reikia nepamiršti dar vieno labai svarbaus šėtoniško simbolio – pentagramos. Daugeliui teko matyti apverstą žvaigždę skritulyje, nupieštą ant marškinėlių, mokinių ar studentų kuprinių ar CD viršelių – kaip labai didelio kietumo ar superinio madingumo simbolį. Kad šis simbolis satanistinis, daugeliui yra gerai žinoma. Dažnai šalia jo galima pamatyti prierašą „Satan“ arba tuos pačius tris šešetus. Kuo aiškinama šio simbolio reikšmė? Vena iš prasmių – stilizuotas šėtono galvos atvaizdas: du viršutiniai žvaigždės spygliai – ragai, šoniniai – ožiškos ausys, o apatinis – smakras. 

Tačiau simbolika nebūtų simbolika, jeigu ji būtų vienareikšmiška. Dauguma stiprių ir senų simbolių turi ne vieną, o kelias persipynusias reikšmes. Be jau minėtos šėtono galvos, pentagrama taip pat panaši į apverstą žmogaus figūrą (galva apačioje – žemieji pilvo poreikiai aukščiau už galvą, protą, sąžinę, o juk būtent šie dalykai ir daro žmones panašius į Dievą ir skiria mus nuo gyvūnų). Ir dar viena prasmė, nusipelnanti ne ką mažesnio dėmesio – vėlgi, susijusi su ta pačia Venera. Yra astronominis faktas (kuris, be abejo, buvo žinomas jau senovės kultūroms), kad Venera judėdama dangumi žemės atžvilgiu brėžia tobulą pentagramą. Keistas sutapimas? O gal ir ne visai. Turbūt senoviniai piktų jėgų garbintojai žinojo, ką daro. 

Dar reikia nepamiršti ir Ištarės, nuo kurios vardo kilo pats žvaigždės pavadinimas daugybe Europos kalbų (star, stern, estrela, stella ir t. t.). Ištarė senovės Babilone atitiko vėlesnių laikų romėnišką Venerą. Ši persona Biblijoje siejama ne su pačiais geriausiais dalykais. Ištarės atitikmuo, semitiškoji pagoniškų – ikimusulmoniškų laikų Astartė, mitologijoje buvo laikoma Baalo žmona, o semitų Baalas Senojo Testamento laikais buvo tapatinamas su velniu. Senajame Testamente ne vienoje vietoje aprašoma, kaip senovės žydai kovojo su savo tautoje bei kitose semitų gentyse paplitusiu Baalo ir Astartės kultu ir siekė, kad žmonės garbintų pasaulio Kūrėją. Daug ką sako vien tai, kad nuo Baalo vardo yra kilęs dabartinis Belzebubo pavadinimas (su kuo jis siejamas šiais laikais, turbūt nereikia aiškinti, dauguma ir taip žino). 

Keista ar ne, bet tarp satanistinių idėjų ir Veneros egzistuoja kažkoks ryšys. Koks? Norint tai suprasti, reikia išsiaiškinti, kokia yra Veneros bei skaičiaus 6 simbolinė reikšmė astrologijoje ir numerologijoje. Venera nuo seno yra siejama su grožiu, meile, turtais ir patogiu, aprūpintu gyvenimu. Atrodytų, dalykai visai nešėtoniški – kas blogo gali būti grožyje, menuose? Iš tikrųjų nieko. O turtuose, piniguose, aprūpintame gyvenime? Kol neperžengiama tam tikra riba – irgi nieko blogo. Bet apie tą ribą kiek vėliau. 

Labai panašiai yra interpretuojamas ir šešetas – tradicinis Veneros skaičius: grožis, komfortas, patogumas, pinigai, turtas, materialumas, aprūpintas gyvenimas, gražūs daiktai, apskritai visi žemiški, kūniški malonumai (nuo pilvo iki kiek žemiau). Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad prieš 2 tūkstančius metų, kai buvo parašyta Biblijos Apokalipsės knyga (kitaip – apreiškimas Jonui), ši visa simbolika buvo jau pakankamai gerai žinoma, nes jos ištakos siekia daug tūkstančių metų – Mesopotamijos ir Egipto civilizacijas. Kaip ir pakartojimas tris kartus – nuo seno pasąmoningai, archetipiškai, nuo magijos ir pasakų iki kasdieninio gyvenimo – tai, kas pasakyta tris kartus,  yra maksimumas, pilnatvė. Kaip vaikystėje daug kam girdėtas pasakymas: „aš tau trečią ir paskutinį kartą sakau...“ 

Taigi, tris kartus pakartotas šešetas – maksimalus, kraštutinis, galutinis šešeto savybių realizavimas. Toliau jau tiesiog „nėra kur“. 666 – tai kraštutinis, perlenktas materializmas, kraštutinis polinkis į turtus, pinigus, komfortą, kraštutinis noras gyventi patogiai ir aprūpintai, kraštutinis noras patirti kuo daugiau malonumų (apsiryti, paleistuvauti, patenkinti egoizmą, godumą, nesveikai puikuotis, jaustis svarbesniam už kitus). Ir visa tai – nesvarbu, kokia kaina, pamirštant visus kitus svarbius dalykus gyvenime, pamirštant kitus žmones. Centre esu pasaulio bamba – AŠ (na, geriausiu atveju – gal dar mano šeima ar kokie nors artimesni žmonės, bet ir tai ne visada). Man visko reikia, aš visko noriu, ir nesvarbu kokiomis priemonėmis. Kad man būtų patogu, nusispjausiu į kitų poreikius. Kad mano vaikai galėtų atostogauti Bahamose, atimsiu kąsnį iš kito. Nes jo didenybė AŠ esu svarbiausias, lygus Dievui (Liuciferis taip ir pasakė). 

Ar blogai yra kažką turėti, kažko norėti, kažką užsidirbti, nusipirkti, apsirūpinti? Ne, nieko blogo tame nėra. Tol, kol nepasiekiama tam tikra labai plona ir slidi riba, apie kurią užsiminiau anksčiau – tol, kol tas noras turėti, gauti, pasiekti ir gerai gyventi netampa goduliu, nepradeda kenkti kitiems, griauti kitų žmonių gyvenimų. O tai ir yra ta riba, kur žmogus tampa bjauresniu padaru už gyvulį. 666 Biblijoje vadinamas žvėries skaičiumi, o šėtoną įkūnija du, atrodytų, visai nepanašūs padarai – gražuolis auksaplaukis šviesos nešėjas Liuciferis (labai „veneriškas“, ar ne?) ir bjaurus uodeguotas velnias su ragais. Atrodytų, kas tarp jų bendro? O bendro daugiau, nei gali pasirodyti. Ar niekada nesutikote  žmonių, kurie išoriškai palieka puikų, gal netgi blizgantį įspūdį, o pabendrauji ar susipažįsti artimiau... Ir lieka pojūtis, kad turėjai reikalą su išskirtinai šlykščiu, raguotu padaru, kuris padarys viską, parduos tėvą ir motiną vardan jo didenybės SAVĘS? 

Biblinis Liuciferis (musulmoniškas atitikmuo – Iblis) buvo puikiausias, talentingiausias ir sėkmingiausias iš visų angelų. Tol, kol nepradėjo labai mylėti save, garbinti save, viską daryti sau, laikyti save lygiu Dievui. Už tai jis buvo nutrenktas į pragarą ir tapo bjauriu raguotu velniu. Gal netikintys į visa tai pažiūrėtų skeptiškai, bet kažin ar kas paneigtų, kad šioje istorijoje yra labai gili prasmė – juk tas pats labai dažnai atsikartoja kasdieniniame gyvenime. Toks savimyla, egoistas ir per svetimus lavonus einantis niekšas netampa pabaisa išoriškai, bet viduje – jis tikras pabaisa, tikras velnias. Koks sėkmingas ir „idealus“ bebūtų. 

Ir būtent todėl šios kraštutinio materializmo, besaikio malonumų vaikymosi, egoizmo, bet kokio dvasingumo paniekinimo savybės yra Biblijoje užkoduotos skaičiumi 666 – vadinamuoju „žvėries skaičiumi“, ir todėl jis yra toks svarbus. Iš esmės, tai ir yra viso pasaulyje vykstančio blogio esminė priežastis. Daug kas pasakytų – būna ir blogiau, juk žmonės žudo, sukelia karus, apgaudinėja ištisas tautas, vagia... Bet palaukite! Visi šie dalykai – tai jau pasekmė, o jų pradžia beveik visada veda į tą patį perlenktą norą mėgautis gyvenimu, visko kuo daugiau turėti ir nusilenkti ant pjedestalo iškeltam SAU. 

O jau toliau viskas priklauso tik nuo galimybių ir pasirinktų priemonių: godulio apakintas eilinis darbininkas vogs lentas iš darbo, pateisindamas save „ai, vis tiek jų niekam nereikia, o man sode reikia gražios apdailos, kad būtų kur pasikviesti kaimynus“. Godus firmos savininkas visais įmanomais būdais apgaudinės ir taip skurdžius savo darbuotojus, nepamiršdamas padejuoti, koks jis vargšas ir neturi už ką įsigyti penktos jachtos. Nesąžiningi valstybių vadovai vardan savo egoistinių interesų, galios, išteklių ir pinigų sukels karus, per kuriuos žus daugybė nekaltų žmonių, pasiųs savo pačių piliečius žudyti į save panašius ir mirti. 

Kiekvieną dieną daugybėje šlykščių, kenkėjiškų, bjaurių situacijų mums apie save primena šėtoniškieji šešetai. Tai žvėris, kuris tūno kiekvieno iš mūsų viduje, ir tik nuo mūsų pačių pasirinkimo priklauso, duosime jam valią ar ne. Išlaisvintas žvėris sunaikina viską, kas žmoguje yra žmogiška, ir daro jį „sukurtą pagal Dievo paveikslą“. Nedoras žmogus tampa tik dar vienu gyvūnu – gal kiek intelektualesniu, bet vis dėlto, tik žvėrimi, priklausomu nuo žemųjų poreikių. Būti žmogumi ar ne – šis pasirinkimas yra kiekvieno iš mūsų rankose.