Daugybę kartų obelys žydėjo,
Dangaus mėlyne puošėsi linai,
Ne vien tik saulė švietė – siautė vėjai,
Tu, mama, vien tik meilę dalinai.
 
Ir nors likimas lenkė iki žemės,
Vis atsitiesdavai, nesuklupai,
Tu mums esi stiprybės ramstis, mama,
Lig šiolei remiamės ir mes dažnai.
 
Nors rūpesčiai Tau veidą išvagojo,
Plaukai balti kaip obelų žiedai,
Suklupę, mama, mes prie Tavo kojų,
Dar glaustomės tarsi maži vaikai.
 
Iš Tavo rankų duona daug skalsesnė
Ir minkštesni kloti mums patalai,
Net kai šalti likimo vėjai trankės,
Tu mums saugi užuovėja buvai.
 
Dėkojame už viską, kas mums duota,
Ir linkime gyventi dar ilgai,
Tu, mama, obelis pavasarinio sodo,
O mes vaikai – Tavo žiedai.