Eina žingsniais plačiais per ištroškusią žemę,
Po jo pėdom pažyra vaiski žaluma.
Delnuose rūpestingai gandralizdį kelia,
Plaukuose pasiklysta varnėno daina.

Popierinių laivų upeliukan prileidžia,
Meilės audrą pasėja kažkur širdyse.
Su varlėm ir drugeliais atokaitoj žaidžia,
Sodo obelis vaišina cukraus vata.

Kai pavargsta, į vakaro vėsą panyra,
Baltom ievom prie upės pamoja sparnu.
Taip pavasario Angelas sujaukia tylą,
O perkūnas pagerbia jį žaibo kardu.