Kaip keista, kad viskas jau baigės –
Gali atsidengti akis.
Vėl skraido drugeliai margi
Ir žiedlapiai krenta – ne snaigės...
 
Nėra jau to šalto tikrumo,
Nes gelsvas šviesos spindulys
Sušildys ir veidu nuslys,
Net veidrodis juoksis suglumęs.
 
Ir tu – tartum būtum vaikystėj –
Šypsokis... Tiktai nekartok,
Kad kartais ateina ruduo –
Juk vėl ten gali pasiklysti,
 
Juk vėl tu gali nesugrįžti,
Kai einančią gruodis pavys.
Tegul vėlei tapsi naivi.
O meilė... Ji gedulą ryši.
 
Ir žydi vyšnaitės prie kryžiaus,
Ilgai, dar ilgai jos baltuos...
.........................................................................
 
Tik retkarčiais tvenksis vanduo –
Tačiau širdyje, bet ne vyzdžiuos,
Kadangi pamiršusi tu,
Kaip lyja gegužį lietus.