Į žolynų jūrą įsibrido vėjas –
Jis nematė ten, aukštai, žvaigždžių...
Gal tik buvo pasivaikščioti išėjęs,
Gal nesukaupė savų minčių?
 
O klevai tada simfoniją užgrojo –
Širdžiai davė laisvės ir ugnies.
Suspurdėjo žvaigždės, krito iš padangės...
Nieks jų nesugavo, nesugavo nieks.
 
Ir pražydo mėnuo šviesuliu pilnatvės –
Įsikniaubiau jam ant vėstančio peties,
Kad neliktų tos klaikios vienatvės,
Spaudžiau tavo ranką prie širdies...