Rodos, bijau paliesti savo pačios būtį,
Kad nepakiltų vėjo gūsy lyg pūkai.
Baugu sausros, kur pranašauja rugio pjūtį,
Kad nepaliktų tik ražienų stabarai.
Suvilgau lūpas į birželio liūtį
Ir puoselėju šią palaimą taip šventai,
Kad odos marškiniuose gelia siūlės,
Tarsi per smuiko stygą lašantys švinai.
Bet man ramu dėl to, su KUO aš noriu būti,
Su KUO neskaudūs rožių spygliais kloti kilimai.
Ramu dėl poliruotų šovinių viešoj dėžutėj,
Ramu net žūt, man Tavo rankos – patalai.