Jeigu laidas gali susipainioti, tai jis būtinai tą ir padarys. Tai aksioma.  Ar siurbsi kambarį, ar pjausi žolę, jei tik bus galimybė jam už ko nors užkliūti, užsikabinti, užsipainioti, jis užsipainios. Galima būtų teigti, kad tai atsitiktinumas, kad to įmanoma išvengti,  daiktas nekaltas, nes jis negyvas. Ot ir ne, kaip tik šitoj vietoj ir suklydot, pasidavėt jums peršamai iliuzijai, laidas jus apgavo. Ilgą laiką apgaudinėjo ir mane, kol supratau, kad išankstinė mano nuostata apie tai, jog jis, tas sumautas laidas, negyvas – yra klaida, gudriai paspęsta apgaulė, idant kaltininkas išvengtų mirties bausmės. Gyvas jis ir dar kaip gyvas, už mane gyvesnis. Raičiojasi, kabinasi už visų įmanomų atsikišimų, išlinkimų, ne vietoje padėtų daiktų, susiraizgo su kitais laidais, kai tokie pakeliui pasitaiko, į neatnarpliojamą sekso poziciją, dauginasi kartu, nesvarbu, kad vienas yra elektros, kitas telefono laidas, arba skirtingų spalvų ir matmenų, jokio skirtumo. Stveriasi ir šakų, jei esi lauke, suoliukų, kėdžių, fotelių arba stalo kojų, su visais jam staiga reikia susirišti į neatmezgamą mazgą, tartum būtų didžiausi giminės, šimtą metų nesimatę.
O kaip supyksta, kai jį trauki, bandai atplėšti nuo likimo bendro – dar labiau susipina, susiraizgo ir net urzgia iš piktumo. Niekada negirdėjot?
Ilgai spėliojau, kodėl jis taip elgiasi, kodėl nekenčia žmonių, kuo ir kada mes jam nusidėjom. Aišku, gal aš ir klystu ir mano išvados jums pasirodys klaidingos, bet nepasidalinti jomis su kenčiančiais laidų agresiją, aš neturiu teisės. Tik diskutuodami atrasime tiesą ir priemones pasipriešinti laidų invazijai ne tik į mūsų buitį, bet ir į smegenis. Juk savo lanksčiais ir akiplėšiškais paviršiais braunasi net į slapčiausias minčių kerteles.
Taigi, manau, kad viskas prasidėjo nuo virvės. Iš pradžių, galvoju, virvė turėjo gan praktišką paskirtį žmogaus gyvenime – kažką sutvirtinti, padėti vilkti kitą daiktą, pakabinti papuošalą. Bet kartą kažkokiam nedoram žmogeliui šovė mintis surišti savo kaimyną ar draugą, idant jį nuskriaustų arba pasityčiotų. O gal jis pats jautėsi nuskriaustas, nugalėtas ir, negalėdamas lygiavertiškai pasipriešinti, sumanė savo skriaudėjo galias apriboti. Taigi įviliojo nedraugą, pavadinkim jį Jonu Jonaičiu,  į spąstus, tarkim, apsiskelbė garsiai (tebūnie jis Petras Petraitis), kad išvyksta medžioti mamutų, o žmonai, Petraitienei, liepė prie lango stovėti su atkištomis nuogomis krūtimis. Po langu surezgė iš virvės įmantrų mazgą ir apdangstė jį pernykščiais lapais.
Tas ištvirkęs nelaimėlis, Jonas Jonaitis,  ir susiviliojo svetimais papais, lyg savo pačios, Jonaitienės, negana būtų, ir galop pakibo pririštas už kojų ant kaimyno obels žemyn galva. Petras gi išsitraukė iš kelnių sagtimi dekoruotą diržą ir atseikėjo anam šimtą smūgių. Po egzekucijos, supratęs, kad geruoju tai nesibaigs, kad nubaustasis, taigi Jonas,  keršys – ta pačia virve, po ta pačia obelimi, nuplaktajam stebint iš gulimos padėties, ėmė ir pasikorė.
To negana, istorija vyko štai kaip: Petraitienė su savo papais lange pamatė, kad jos vyrelis nebegyvas, o tas kitas, nors ir nuplaktas, bet visgi dar labai nieko sau, tad ji nieko nelaukus ir matydama, kad Jonaitienė prie kiaulių kuičiasi, užropojo su savo papais ant Jono ir ėmė rėkti. Sulėkė visas kaimas, faktas akivaizdus, neištikimybė. Jonaitienė pasibalnojo visas kiaules, dar šį bei tą pasigriebė iš gryčios ir duj  į miestą, ten ir aptiko savo laimę, o Jonaitis, apgultas nuogų papų, nuo šiol suteikė savo pavardę Petraitienei, taigi radosi nuo tada jau dvi Jonaitienės.
Petraitis gi neiškeliavo anapilin su virve, ją apdairiai nuėmė jam nuo kaklo taupusis Jonas ir rišdavo ja prie lovos savo naująją žmoną Petraitienę-Jonaitienę, kai vykdavo į darbą, kad ta vėl nesugalvotų staipytis prie lango nuogais papais. Dirbo Jonaitis muitinėje, bet istorija ne apie tai, o naujoji Jonaitienė kartą vis tik nusigraužė virvę dantimis ir tuoj pat pasirodė lange nuogais papais, bet istorija vėlgi ne apie tai.
Tokiu būdu virvė ne savo valia pakeitė pirminę paskirtį ir nuo to momento tapo kankinimų ir žudymo įnagiu, niekas pagarbiai apie virvę daugiau nebekalbėjo, ji greičiau tapo prakeiksmu, nei geidžiamu daiktu, buityje netgi atsirado posakis – jei neturi pinigų, tai bent virvę paskolink, vis vien jau vienas galas, nėr gyvenimo.
Neabejoju, kad dėl tokių pokyčių virvė turėjo pagrindo įsižeisti, užpykti ant viso pasaulio ir keršyti savo skriaudėjui, tai yra žmogui. Ir painiojosi ji visąlaik po kojomis, nutrūkdavo tada, kai to mažiausiai žmogui reikėjo, arba buvo tvirta, kai tas melsdavo jį paleisti.
Aišku, žmogus negalėjo su tuo apsikęsti ir savo ruožtu prigalvojo būdų, kaip be tos virvės arba laido išsiversti. Tarkim, vietoje virvės ėmė naudoti antrankius, o laidą pakeitė benzinine žoliapjove arba akumuliatorinėmis sistemomis. Laidinius mikrofonus, už kurių nuolat kliūdavo ir žiūrovų džiaugsmui kaskart išsitiesdavo ant scenos estrados ir kitos pakraipos muzikos žvaigždės, kurių didelė dalis dažnai būdavo ir prigėrę arba prisinarkošinę, pakeitė radiomikrofonai, ir nuo to laidai tiesiog akivaizdžiai pasiuto, kibirkščiavo lyg būtų pakviesti surengti naujametį fejerverką arba nusikąsdavo galus.
Nežinia, kuo baigsis ši virvės ir žmogaus priešprieša, manau, virvė ar laidas vistiek sugalvos, kaip atsikeršyti žmogui, todėl aš priėmiau kiek kitokią poziciją, kurią netrukus pateiksiu.
Teigti, kad tai negyvos, bejausmės būtybės – būtų klaidinga. Aš žiūriu į šitą gyvybės atmainą labai rimtai ir kiekvieną kartą susidurdamas su šita stichija atlieku paruošiamuosius darbus, o gal vertėtų sakyti, apeigas. Nuraminu virvę, švelniai su ja pasikalbu, netgi paglostau prieš rišdamas ja karvę ganykloje, susiveržiu laidu kaklą ir kažkurį laiką suteikiu pasitenkinimą savo gyvenimo partneriui, arba nuogas išsiplaku prieš imdamasis siurbti kambarius, ir t. t.
Tokiu būdu, pirma nugesinu savo puikybę, antra – pripažįstu daikto poreikį būti man lygiu, ir trečia – įkūniju visuotinę žmonių ir daiktų vienybę, ir man sekasi.
Visada turiu po ranka šniūrą pasikarti, jei kas.