Tau, Mamyt, pavasarį vėsų
Švelniai glostysiu žilstančią galvą,
Pilną sodą jaunystės prisėsiu
Ir klausysim, kaip volungės kalba.

Apie mažąjį brolį ant rankų,
Baugiai glaudžiantį galvą it pūką,
Nes tik tau šitiek valios užtenka
Iki ryto glėby meiliai supti.

Ir klausyti istorijų mano,
Apie boružę, geriančią lašą,
Nors per dieną kūnas nuvargo,
Tau vis laiko su manim maža.

Štai todėl auginsime sodą,
Tupinėsim ir juoksimės dviese,
Nieks nežino, kiek laiko mums duota,
Prisiglausiu ir amžiams mylėsiu.