Ir raidės nei vienos, nei žodžio išnaros,
kuri kalbėtų su manim šį vakarą,
nutilo, ir nei dvasios, tarsi knygos išmirė,
tiktai kažkas nematomas prabyla iš anapus.

Jis lūpomis paliečia šiapus slenkstį,
man neša ašarą, gal vėjo pasaką,
Jis prie galvos manosios tyliai lenkiasi
ir nepalikt manęs vienatvėj pažada.

Nors kartais liaujasi mane žegnojęs skliautas
ir tąsyk viesulais, žaibais apakina,
tik ta dvasia prie slenksčio pėdom raustančiom
palaimina mane ir įsodina Grigo Ratuosna.

Tada riedi per dangų visą degantį
ir pats į fakelą ugnies pavirtęs,
nebeskiri, kur rojus, o kur liepsnos pragaro,
ir nežinai, ką neši žemei – gyvastį ar mirtį.

Sugrįžęs aš klausau, ką dvasios paseka,
ir vis laikausi už žvaigždynų rampos,
ir radęs dar prie slenksčio laimės pasagą
keliauju mintimis, kur mažas viskuo tampa.

Nakties stebuklų knygos užsiverčia,
atskleidę šviesulių tamsos ir rašto slaptį,
kad aš šešėliams rytmetį sudie  ištarčiau,
įžiebčiau aušroje vėl saulės dagtį.