Burtų paukšte, raiboji gegute,
Ką išbursi pavasarį šį?
Kiek dar lemsi šioj žemėje būti?
Kokią žinią šį rytą neši?

Tik pavasarį, tik per žydėjimą
Girdim rūpestį tavo „ku-kū“...
Kuo paaiškinti tavo tylėjimą
Rugiapjūtės gražiuoju laiku?

Kam išbūrusi viltį, kam nerimą,
Vakarais ir iš ryto anksti,
Tu, užbaigusi savo kukavimą,
Raibu vanagu gal pavirsti?

Iškukuok, iškukuok ilgą kelią,
Kol dar esame šitam krante.
Nieko juk sugrąžinti negalim –
Tesugrįžta viltis gegute...