Ar teko tau matyt,
Kaip saulė paskutinį spindulį
Atlanto vandenyne užgesina?
Šešėliais prisidengusi naktis
Liūliuoja pasiklydusį laivelį;
Ir kapitonui drasko širdį
Viliojančios undinių dainos.

Sudužusi banga į bortą
Suklust priverčia jaunus vyrus:
Nejau audra mus pasivijo?
Tinkluos auksinės žuvys spurda,
O vyrų dėmesys į jūrą:
Kažkas niūniuoja tylią dainą,
Kažkas kartoja vieną vardą.

Bet viesulams įsismarkavus
Ir laivą vandeniu užliejus,
Sušvinta uoste švyturys;
Tinklus praryja juodos gelmės –
Mirtis bučiuoja kapitoną.
Ir trejos epušės ant kranto
Dar lauks sugrįžtančių jūreivių.

Žuvėdros šaukia mylimuosius,
O mylimųjų kaulai dūla
Jūratės gintarinių rūmų menėj.
Širdis ilgai kankinusi
Tylės dar likusi gyvenimą.
Sakyki, mano kapitone,
Ar jūrą dėl manęs paliktum?

Ar teko tau matyt,
Kaip saulė paskutinį spindulį
Atlanto vandenyne užgesina?
Undinių tylios dainos
liūliuoja miegantį laivelį;
Ir mažas trupinėlis skausmo
Nuskęsta užmaršties okeane...

Kastyti mano, kurgi tu?