Kai širdys dvi po vieną būt negali
Ir žvilgsnis toks švelnus lig pat aušros,
Kai meilės tiek, kad net nuo žemės kelia,
Sparnus išskleidžia Angelas Šeimos.

Jis kantriai sergsti dviejų žmonių kelią,
Niūniuoja lopšines vaikučiams jų sapnuos
Ir laimės rūmus lipdo po smiltelę,
Šalia jis ir džiaugsmuose, ir varguos.

Ant liūdinčio peties priglaudžia jis galvelę,
Jaukumo žiedlapiai plevena jo sparnuos,
Ant stalo deda santarvės riekelę,
Stiprybės šviesą įžiebia languos.

Taip per gyvenimą išbarsto jis kraitelę
Sveikatos, džiaugsmo, tolerancijos, darnos.
Pakelk akis – aukštai žydrom akelėm
Laimingas šypsos Angelas Šeimos.