Žiūrėk, kaip mūsų laiką raikiusi atšipo pilnatis.
Ant gyvo daigo — šerkšno baltas graimas.
Neabejok, jog atsiskyrimai užgis. 
Ar ne todėl aš nuo tavęs apsvaigus?

Ar ne todėl turtinga ilgesingu laukimu
Ir visos mintys atminimais kupa,
Kad be atodairos visus garsus kaip priesaikas imu,
Kurie išsprūdo iš tavųjų lūpų,

Kaip himno priegiesmį, ekstazę kaip maldos.
Dabar tai telpa ilgame tylėjime —
Per daug brangu, tad nieks nepakartos,
Kaip žvilgsniu spindinčiu tu į mane žiūrėjai.

Sudilo pilnatys, tačiau nebetamsu,
Net jeigu šerkšnas sidabruoja plaukus.
Žingsniu kiekvienu link tavęs einu —
Iki dangaus tikri jausmai užauga.