Gal nebešauk manęs, nebegaliu,
Paklydau erdvėje, susmego kojos.
Sukrypusi lyg kryžius kapinių
Kelias kartas jau apraudojęs.
Brendu dienom, naktim plaukiu,
O rytas sugrąžina vieton.
Iš paskos savo akmenį tempiu.
Prislėgs ar nugramzdins į niekur?
Tik vėjas vilties liekanas nešios,
Lyg afišas blaškys per lietų.
Gyvenimas be pabaigos ir be pradžios,
Tikėjimui lėkštelė nepadėta.
Lyg nuo raupsuotos, nuo baisios
Akis nusuks likimo siluetas.
Žaidimo kauliukus renkuos.
Tik nebešauk – nebėr kartu mums vietos...
2016 04 27
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-04-29 16:20:35
jautru labai
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-04-29 13:35:12
Juk gyvenimas ir yra ieškojimas ir tempimas naštos, tik ne visiems ji tolygi. Patiko
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-04-29 12:28:18
Lenkimas į raupsuotą truputį kertasi su bendra kūrinio mintimi. Čia juk ne prakeiksmas ar atribojimas. Čia klaidžiojimai, ieškojimas, pagaliau ir pasirinktas žaidimas kauliukais.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-04-29 11:02:42
Esate Sizifo pasekėja.
Labai patiko palyginimas:
Tik vėjas vilties liekanas nešios,
Lyg afišas blaškys per lietų.
Jeigu ir nusuko likimo siluetas akis, tai būtinai vėl atsuks, Tik nereikia pamiršti padėti lėkštelių nei vilčiai, nei tikėjimui.
O gal ims ir iškris kauliukas "šaukti".
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-04-29 09:47:53
Labai graži vieta - tikėjimui lėkštelė nepadėta...