Naktis, kai tave įsimylėjau... ne, greičiau naktis, kai tave turėjau. Lengvai liečiau pirštais tavo atpalaiduotas rankas, kojas, akis. Buvau menkai pravėrusi lūpas, kuriomis išdažiau tavo smakrą. Liečiau tave visą, ne todėl, kad norėjau, o todėl, kad tave turėjau. Turėti tave man nereiškė gyventi, man reiškė išgyventi. Ieškojau savęs daugybę metų, bet sustojau ties tavo delnais, jie man priminė vaikystę, kai įsikabinusi į tėčio rankas neliečiau kojomis žemės, mačiau besiliejantį vaizdą – sodriai žalia susiliejo su geltonų, raudonų, mėlynų žiedų atspalviais. Nekenčiu geltonos spalvos. Bet susiliejus visuma atrodė tokia tyra, tokia žavi. Pamenu vos keletą sekundžių… mano menkai praviros lūpos dar išspaudė lengvą šypseną. Tai buvo reikšminga man, tą akimirką aiškiai mačiau, kaip tėtis, sugriebęs mano rankas, suko virš spalvotos žolės, kaip gaila, kad nedrįsau pakelti akių į dangų… gal tada tavo rankos nebūtų  man taip įstrigę. Bet ar tu gali mano gyvenime man atstoti akimirką, kurią jauti ne pirštais, ne lūpom, o visa savo esybe. Aš taip žiūrėjau į tavo delnus, aš taip norėjau į juos įsikabinti ir suktis, suktis ir suktis. Man susidarė guzas gerklėje, nesupratau, ar tuo metu norėjau verkti ar juoktis... greičiau rėkti, nes turiu tave, bet ne tai, ko savo egzistavimu troškau pasiekti. Tu man padedi ne gyventi, bet išgyventi. Ar pasiekus vienkartinį pasisekimą,  gali eiti ieškoti kitų delnų, kurie primins tą jaukumą, bent jau saugumą,  lengvą švelnumą ten, kur jo niekada net nebuvo.