Po truputį begarsinant laimės natas,
Užuodžiu, kaip pavasariu lyja.
Kaip nenuorama saulė palietus gatves
Vis pasiveja veidą ir juo nuvilnija.
Aš, iškėlus likimą į vėjo erdves,
Pajuntu, kaip du posmai, tvirtai susipynę,
Paslaptingai plevena vertybių kasas,
Kurios galvą lig šiol išdabinę.
Aš be saiko mušuos į drugelio stygas,
Neribodama tyro pavasario gymio,
Ir dedu po Tavim šios stebuklo rankas,
Kad pajustum lengvumą sūpynių.