Nesakyk, kad nėra aitvarų, o tik paukščiai išskrido
Ir kad rudenį keičiasi nuotaika lyg metų laikas.
Neliūdėk, jog taip pilka, daug lapų prikritusių, lyta,
Nes dar liko šalia, ko neapglėbė rudenys. Laikos
 
Ant blakstienų lašai – ne lietaus, o kažkas daug tyresnio.
Aš juntu, tuoj nukris – ne, nereikia! Bet krenta ir krenta...
Negaliu sulaikyt. O sulaikęs vis viena prarasčiau –
Juk žinai, kad toks metas atėjo ir šitaip tik lemta.
 
Aš tikiu aitvarais – tais besparniais padangių skrajūnais,
Kurie kyla aukščiau ir aukščiau, kada vėjas didžiausias,
O viršum debesų šviečia saulė... Sakai, taip nebūna?
Tada skrendam su jais! Nebijok – mes kartu iškeliausim.
 
Ir kartu mes pasieksime tai, ko net rudenys bijo –
Jie žemai po mumis... Nusijuok, pamatysi kaip žyla –
Tai, kas buvo pageltę ir pilka. Ir jau nebelyja...
Pasiliksime ten...
...........................................................................................................
 
Bet sunkių debesų siluetai,
Rodos, Žemę ir Dangų dalija perpus, jie suskyla,
O tarp lapų tyloj aitvarų tiktai nuolaužos mėtos...