Padėsiu galvą ant mėnesienos drobės,
Kuri pro langą netyčiom užkrito.
Gal man primins paikos jaunystės grožį,
Kada žvaigždes skaičiuodavom lig ryto.
 
Gal man primins alyvos baltą žiedą,
Patį gražiausią, su rasa nuskintą,
Kai ji lyg ašara ranka nurieda,
O paukščiai gieda naujai dienai himną.
 
O gal nuves dangaus tiesiu keliu
Į šalį tą, kurios dar nieks nežino,
Atvers lapus seniausių paslapčių
Už amžių durų užrakintų knygų.
 
Jeigu ir niekur nenuves, tiktai į sapną,
Tiktai į tolumas prabudusių laukų,
Juose, palikęs ilgų metų naštą,
Sugrįžčiau pirmu spinduliu šviesiu.