Kur jūs dėsite, paukščiai, šalnoj sutaupytas giesmes,
Kai diena po dienos aistros kumštyje šiaurio sugniaužtos?
Kaip sulauksite meto, kai būtį bus lengva panešt,
Nes jausmus iš širdies nekliudys niekas traukti?

Šen bei ten pasigirdo kuklus čirpesys,
Apsiniaukus diena rūstų lapkritį mena.
Brėkšmo džiugesį darganos debesiu vėl užgesys
Ir tylėsime lyg užsiūti, išsiilgtas giedotojau mano.

Šis pavasaris šaltas tarytumei Dievo bausmė —
Nors velėna žaliuoja, visi lyg karšinčiai tūlojasi.
Atsibusim gyvent, kai pažadins skambi sutaupyta giesmė,
Šimtą kartų garsesnė už vėjų pabodusį ošesį.