Išdidus tavo žvilgsnis nusmelkia
Kaip saulėta birželio diena.
Vien dėl jo brisčiau kad ir į pelkę,
Nors šiandien aš vis vien juk viena.

Man taip liūdna, kad norisi staugti,
Kaip kad vėjas kur staugia lauke.
Man taip nuobodu, pradedu kaukti,
Nežinau, kas išlaiko mane.

Aš liūdžiu, Tave vieną sapnuoju,
Kaip sapnuoja laisvę kaliniai.
Į sunkumus ranka aš numoju,
Ir kas kartą kvėpuoju giliai.

Tu tyli, nerašai jau savaitę,
Dėvi šaltą kareivio milinę.
Šildo Tave rausvoji pašvaistė,
Nors kovoji ir ne už gimtinę.

Aš tikiu, tu tikrai atsiliepsi,
Ne visam juk, manau, pradingai.
Su gegužio paukšteliais parlėksi,
Laukiu aš Tavęs, laukia vaikai.

Tai, ką rašo baisi ši žinutė,
Netikėsiu, nes tai netiesa.
Negalėjai pradingti, pražūti,
Laukia Taęs lange mūs šviesa.

Mes be tavęs tiesiog kaip be rankų,
Ach, kaip norim greičiau pamatyt.
Negalėjai išeiti į dangų,
Privalėjai bent man pasakyt.

Mano akys paklaikę iš baimės,
Rankos dreba – turbūt pasenau.
Jei negrįši, nebus ir mums laimės,
Šitiek metų Tave pažinau.

Netikėsiu, taip būti negali,
Kodėl tyli manoji širdis?
Tu sugrįši atgal į mūs šalį,
Aš žinau, man dar lieka viltis.

Glostau nuotrauką Tavąją, tyliu,
Išdidus Tavo žvilgsnis nusmelkia.
Juk žinai, Tave vieną aš myliu,
Dėl Tavęs brisčiau kad ir į pelkę...