Gyvenimo metams pradingus
Sustosi prie griūvančios sienos.
Ir jausiesi toks nelaimingas,
Lyg būtumei paliktas vienas,
 
Lyg būtum gėlelę nuskynęs –
Tą vasaros rytmečio šventę...
Nubirs tau tarp pirštų stikliniai
Dienų rutuliukai rožančium,
 
Kuriuo vis dar melsi, tikėsi,
Akis vis dar kelsi į šviesą...
 
Kol juodą šešėlį užmynęs
Tu peržengsi buvusią kančią –
Apsvaigęs tarytum nuo vyno,
Nubraukdamas ašarą karčią
 
Mylėsi dar kartą, mylėsi,
Nes taip tik gyventi galėsi.