Prie lango stoviu – dežavu
Ant jūros kranto aš save regiu.
Sunku net patikėti – molbertas, rankoje paletė.
Dažų tūbelės smėly išsimėtę.

Štai potėpis-banga ir kvepiantis dangus.
Spalva kita-ryškėja vienišas žmogus.
Dar paliečiu teptuko galiuku
Ir moterį šalia žmogaus stebiu.

Ant drobės švelniai rankos susikimba
Rausva pašvaistė – meilė jų aistringa.
Vanduo per pėdas tęška, raibuliuoja
O lūpos kužda – „mano mylimoji“...

Teptukas brūkšteli dažų į jūrą,
Ryškėja tiltas, horizontan žiūri.
Pakimba saulė jo pačiam gale
Su ilgesio pašvaiste danguje

2016 02 20