Ne Saulė grįžta, tai į Saulę sukasi
Žalioji Žemė – amžinas lopšys.
Ilgėja dienos ir trumpėja sutemos,
Koks laikinas, trapus pasaulis šis.
Tik Žemė žino, kokie tampam lygūs,
Kada uždengia mus skraiste juoda.
Kada lemtis užverčia mūsų knygą,
Nespėjus sužinoti: Kaip? Kada?
Taip netikėtai valanda atėjo,
Nespėjai dovanoti ar nuteist...
... sugrįžta iš kalnų baltu rūbu esėjas,
Išmokęs atpažinti ir atleist...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-04-22 01:29:40
Puikiai rašot. Tikrai man patinka. Rimtai taip, o ir techniškai labai tvarkingai.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-04-21 23:01:49
Ten visi tampam lygūs, lemtis viena visų.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2016-04-21 21:59:37
prasminga
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2016-04-21 19:04:30
Labai prasmingai...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-04-21 18:20:10
Naujai, gražiai... Dėkui.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-04-21 11:50:21
labai gražiai pamintyta...ypač įsimintina pabaiga
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-04-21 09:46:16
Kaip gražiai nuvesta iki to, kai ,,lemtis užverčia mūsų knygą".Žmogaus nueitas kelias labai trapus — gal todėl, kad dar neišmokome džiaugtis.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-04-21 08:25:26
Gražus laikinumo pateikimas.