Ten, kur mes susitikdavom, dabar voliojas usnės:
Už mūsų vaikystės kalnų ir bedugnių,
Kai žemuoges tau rinkdavau, dar nesunokusias,
Tu vis sakydavai:  nereik, mes namuose jų turim.
Ten, kur mes mokėmės, dabar privatus rezervatas:
Prie raudonos kaip kraujas plytinės sienos, kur...
Kai būdavo pertrauka aš laukdavau tavęs ateinant,
Tu vis sakydavai: dar neikime į pamoką, dar nevėlu.
Ten, kur mes gyvenome, dabar riogso ąžuolo kryžiai,
Prie virpančio dangaus, kuriuo aš prisiglausdavau tave,
Kai būdavo vėlu lydėdavau namo, nors buvo nedrąsu,
Tu vis sakydavai: gali sugrįžt, jau netoli, pareisiu ir viena.
Ten, kur mes išsiskyrėme, dabar nevaikšto žmonės,
Net žvėrys neateina - nieks nesušildo žilos žemės,
Kai aš žiūrėjau į nubėgančią ir verkiančią tave,
Tu nesakei, bet aš žinau, kad pagalvojai: neištversiu.
Ten, kur mes niekada, nors kartais, susitinkam,
Oficialiai įrodyti, kad vėl išmokom juoktis,
Kai aš sakau: tu vis tokia pati, ir tu šypsaisi,
Tu vis nepasakai: o tu vis dar svajoji...
Ten, kur mes įleidome šaknis, ant juodo žvirgždo,
Jau žiūrim ne į dangų – į ekraną,
Kai rodo liūdną filmą, tu kartais pravirksti,
Nes supranti – mes taip ir likom ten, kur likt negalima.