Debesys nupiešia baltus žirgus,
Kažkokius bokštus ar malūnus,
Nupiešia namus, augančius žirnius...
Visko tam danguje būna.
Ir kai vaikutis pakelia veidą,
Jam gali apsisukti galvelė.
Tik nieks į tą dangų neįleidžia,
Kur taip gražūs meškiukai, žirgeliai...
O skristi juk nieks neišmokė.
Kaip pasiekti dangų, nežino ir bičiuliai,
Kur gauti kopėčias ilgas,
O gal prisirišti kažkokiais siūlais?
Bet pakilęs pavasario vėjo gūsis
Sujaukė visą padangę, –
Neliko debesinių žaislų nė pusės.
Staigi liūtis juos visus uždengė...