Vis neša ir neša, kuo toliau nuo jūros... tas nugludintas smėlio dulkes. Vis bėga ir bėga nuo šalčio nukritę lašai. Kažkur aukštai pasidavę begėdės snaigės savo sijonėlius rodo žemei ir vilioja tyliai šokdamos taip lengvai lengvai. Net pūkelis ant sustingusios žolės žiūrėdamas viršun pavydi. Juk pirmam šokiui ruošiasi kasmet iš naujo. Valsas, tango, o gal čia čia čia – vėjas pamokys, o tada paskęs jūroj trapūs sijonėliai, apsinuogins prieš dangų ir vėl kaip kūdikiai užgims tyloj, stebės, kaip nugludintos smėlio dulkės ieškos naujų namų, o lašais tyrais pavirtę matys naujas šokėjas, naujus šokius, kaip švelniai švelniai ir grakščiai sukurs naujas melodijas ir mokys mus iš naujo.