Anam krante,
kur Vaivos juosta
horizontą remia,
kur Nemunas
apsikabins su Šešupe,
tebežaliuoja
Mažvydo ir Donelaičio
žemė,
tiek šimtmečių
visiems
išliekanti šventa.

Per sraunų vandenį
pas mus
atbrido žodis
iš KATEKIZMO –
Kaip Giesmių Giesmės,
iš METŲ –
neišsenkančio Aruodo,
Istorijos ir Išminties
versmės.

Atbrido čia
ir pasiliko amžiams –
su duonos žiaubere,
su būrų prakaito rasa...

Koks nenusakomas
širdy nusėda jausmas,
kai Donelaičio priegaidėm –
kaip Mažvydo varguoliai –
suskiemenuojam
šventą žodį
L I E T U V A!