Atbudau,
O į sapną negrįžo slogus suvokimas, jog baigėsi rungtys,
Surinkau medalius — kuprą, dusulį, kylą,
Liko melstis ir tyliai kertelėje unkšti,
Nes paviršiai suglamžyti, 
Dalys vidinės sudilo.
Rytmečiai lyg sirgalių pilni stadionai
Rėkia paukščių švilpukais,
Stumdo vėstančius darbus,
Šluosto grimo likutį nuo atletiško stoto,
Patalpoj pagalbinėj paslėpę kaip dovaną karstą.
Atbudau,
Nebeliko būt noro pirmai,
Nes jaučiu, jog likau paskutinė.
Štai finalas be dūdų orkestro, be maršo.
Ar priimsi mane nusileisti į gelmę, Tėvyne,
Kada nieks neapverkia,
Neprisimena, niekas negarbsto?
Atbudau.
Nė dūšelės šalia,
O sapne liko tie, ką mylėjau,
Moja man, kad net vėjas pakilo —
Gal prie jų prisidėsiu?
Dievas mato, aš stengiaus labai
Ir dariau, ką galėjau.
Ko norėčiau?
Ramybės sapnams, žalio patalo, tiršto pavėsio.