Kritau į žemę nešdamas stebuklą,
Tikėdamas uždegti naują ugnį širdyse,
Ir nukritau į kažkokią bedugnę
Ir šaltis persmelkė  mane.
Dantim, nagais, krauju aš kabinausi,
Rėkiau, juokiausi ir balsu verkiau,
Ir tik galėdamas savimi pasikliauti
Aš pakilau ir plevenau, lyg vyturys kilau.
Svaigino oras, aukštis ir erdvė beribė,
Ir gėriau šviesą pilna krūtine,
Spindėjo mano kūnas gyvasties gyvybe
Ir sėjau šviesos grūdus vaivorykštės spalvom.