Santrauka:
Tekstas apie suvokimą, asmenybės sureikšminimą bei tiesos ir fantazijos išgryninimą.
Man pasakė, kad žvaigždės turi vardus, man kalbėjo apie laisve besidžiaugiančius lapus rudenį, man daug melavo, daug ir nutylėjo. Mano personažas mane įrėmino į tikėjimą aplinka. Sudėtinga buvo viską matyti kažkieno dovanotomis akimis, kai asmeninė nuomonė apie vaizdą nuolat buvo atmetama. Buvau išprotėjus, buvau pamišus dėl gyvybės, kiekviena smulkmena įkvėpdavo mano didvyriškumą prasmės ieškojimui. Kvailiausia ieškoti prasmės beprasmiškuose dalykuose, bet aš ir buvau kvaila. Kartą bėgdama per pievą pamačiau bitę, negyva atrodė, bet bijojau liesti, kad netyčia vis tik neįgeltų, bet ir nepraėjau pro ją, atsisėdau šalia, o tada ir prasidėjo minčių margumynas. Vaizdas maždaug toks – mergaitė laukuose sėdi ant nupjautos pievos apsikabinusi kelius ir stebėdama vieną tašką, žinoma, iš toli, juk bitės nesimatė, ji per maža mūsų akims, man keista, jog bėgdama ją pastebėjau, ką kalbėti apie keliolikos metrų atstumą. Neturėjo atrodyti ypatingai, panašiau į paprastai, Galbūt mergaitė pavargo bėgdama, galbūt įsidūrė į koją, galbūt grožisi vaizdu ar tiesiog nori pažaisti lauke, ar tai svarbu, gi kiekvienas praeivis turėjo savo tikslą, galbūt net nebuvau pastebėta. Na, tai nebuvo svarbu ir man, nes jei praeivių ir buvo, aš jų nemačiau. Mano dėmesio centras buvo bitė. Kodėl ji čia guli? Ar ji skaudžiai krito žemėn... apžiūrėjau jos išvaizdą, bet laikiausi atstumo, jos net nepaliečiau. Kaip trapu bijoti tokio menko padarėlio. Ji buvo pūkuota, o ar būna pagalvių iš bitės pūkų? Ji buvo labai maža ir neapsirengusi, gal jai net nereikėtų siūti rūbų, gal užtektų apvynioti siūlais? O kiek fantazijos susikaupė mano vaikiškose mintyse ir visgi lyg liudininkė ieškojau prasmės jos mirčiai bei mano gedėjimui tą akimirką. O paskui, pakilus vėjui, atsistojau ir išėjau, grįžus į kambarį vėl ieškojau prasmės savo savanaudiškumui bitės atžvilgiu, man pasidarė šalta, o aš ją tiesiog palikau, lyg niekur nieko. Prie jos ir palikdama savo gilius samprotavimus. Ir matymas visuomet bus savanaudiškas. Juk man sakė, kad žvaigždės turi vardus, o kas iš to, jog juos išmoksiu, nei viena iš jų man neatsakys. Man kalbėjo apie lapų laisvę rudenio metu, jiems laisvė tik tuo ir ypatinga, nes niekuomet netruks ilgiau nei kelis mėnesius. Ir man nemelavo, aš melavau. Mano asmeninės nuomonės apie vaizdą niekas nežinojo, todėl jos niekas ir neatmetė, tai buvo mano gyvybės šaltinis – kiekvieną akimirką sau sugebėti pasidaryti nepaprastą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-04-13 09:48:30
Kartais nuo melo iki tiesos būna labai trumpas atstumas, kurį lengva peržengti. Žvaigždės turi vardus, bet juos sugalvojo žmonės. Kai buvo sudaryti žvaigždėlapiai po 1922m.priėmus lotyniškus žvaigždynų pavadinimus ir jų santrumpas, tik tada pradėta vadinti pastoviais vardais ir tai tik pačias ryškiausias žvaigždes (tai maža dalis). Kitos žymimos sutartiniais ženklais. Graikai pirmieji sistemingai stebėjo dangaus šviesulius.
Žvaigždynai buvo vadinami nevienodai. Pavyzdžiui, Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždynas vadinamas Ursa Major, UMa (Didžioji Meška), Lietuvoje seniau buvo vadinamas Septyniais Šienpjoviais.
Vargu, ar gali džiaugtis, krisdamas nuo medžio lapas, netekęs maitintojo.
" Kvailiausia ieškoti prasmės beprasmiškuose dalykuose, bet aš ir buvau kvaila."
Nebuvo nieko kvailo, o paprasčiausias troškimas žinių, gamtos pažinimas.
" Mano asmeninės nuomonės apie vaizdą niekas nežinojo, todėl jos niekas ir neatmetė, tai buvo mano gyvybės šaltinis – kiekvieną akimirką sau sugebėti pasidaryti nepaprastą."
Tai buvo Jūsų teisingas sprendimas, mano nuomone.