Kai spurda vakaras,
Kai paukščio širdgėlą
Laikai sugrubusiam delne,
Žiogų daina naktižiedė
Skubės dar nuramint tave...
 
Žiūrėsi dar į veidrodinį vandenį,
Ramybę girdysi vynu,
Pabudęs vėjas neš užuominą –
Tu patikėsi tikrumu...
 
Nuplauks melodija su vėju,
Kvepės pelynais, ajerais...
Tu būsi atviras pasauliui,
Tu viltį gaubsi vėl delnais.
 
Spurdės vėl vakaras našlaitis,
Tu kaltinsi tiktai save,
Nes paukščio širdgėlą laikysi
Nuo skausmo grumbančiam delne.