Kai ugnį uždegi, liepsnos tu nevaldai,
Nenumanai, kas dėsis pasekmių grandinėj.
Atlėgus piktdžiugai, kuprosiesi kaltai,
Savy šėtono sėklą atpažinęs.

Lengviau suniokoti, nei bele ką sutvert,
Kakta daužt sieną, nei išspręsti lygtį.
Savoj ugny dar degsi šimtąkart —
Yra žaizdų, negalinčių užgyti,

Yra aistrų, kur maudžia po randais,
It kelios kibirkštys ten nuolat smilktų gyvos.
Degi aistra. Ar pats save valdai,
Kai žodžiai nukrenta tarsi lašai alyvos?