(Atsiliepiant į čia vienur, čia kitur kylančius tikro karo gaisrus)
 
Pakilk iš šešėlio, baltasis balandi,
Pasaulyje taip neramu.
Daug kur niaukias  dangus ir negandos krenta
Žmonėms ant gimtųjų namų.
 
Karas po karo, ar jo neužtenka,
Kam žemėje ankšta, na kam,
Kad kelia bepročiai budelio ranką,
Grasina  mirtim net vaikam?
 
Istorijos teismo dar nieks neišvengė,
Galybės prieš laiką — niekai.
Šimtmečiai keičias, tik vis tebežvanga
Nukalti keršto kalvėj kardai.
 
Imperijos žlunga, valstybės išnyksta,
Turtuolio ar vargšo bus likimas tas pats —
Atgimt net auksiniam karste nepavyksta,
Sužinoti gyvam nepavyksta — ką ras?
 
Skrisk priekaištu žmogui per rūkstančią žemę,
Kurioj jau gal niekad gėlėm nepražysti,
Kurioj vien naktis pilkus pelenus slepia
Po žodžiais juodais — kaltė, išdavystė.
 
Nešk palmės šakelę stipresnę už tankus,
Abejingus pažadink, valdovus sugėdink,
Kad žmogų savy, tikrą Žmogų dar rastų,
Neleistų pasauliui užsiklot gaisrų plėnim.
 
.........................................................
Pakilk iš šešėlio, baltasis balandi,
Pasaulyje taip neramu.