Esi tarsi vėlė, saulėlydin išklydusi,
esi vienatvė, išsiskleidusi rūkuos,
esi keleivis žemėje, beveik kaip išvarytas žydas
iš savo žemės, esaties ir savasties savos.

Esi paklydęs mintyse, nakty ir vėjuose
be mylimos, be globiančios būties,
ir šitie žodžiai, kur it kraujas kažkieno vis liejasi,
žinai, jau greit it kibirkštis išblės.

Nerasi išrišimo šitoj žemėje,
nerasi nei šventyklose, danguos,
tik blausis ir raudos skliautai sutemę šie,
kai tau kažkas kaip prakeikimą mirtinų nuodų įduos.