Juk tai tavo kaltė, tiktai tavo,
Kad naktim nesumerkiu akių.
Kažkas taip nerimtai pajuokavo,
Kad subrendus dama jau esu.
 
Bet sakau aš – nė velnio, vaikine,
Atėjai ir žiedų pribarstei.
Į kasas žilus plaukus supynei,
Palakstyt po laukus išprašei.
 
Man patinka, kai protas rimtuolis
Su jausmais ima kautis kasryt,
O širdis pasigriebusi šluotą
Iš namų stengias jį išvaryt.
 
Nejučia sutrumpėja sijonai,
Akyse ima blykčiot žaibai.
Tau paklūsta širdžių milijonai,
Ore sklando žavingi kerai.
 
Atsispindi danguj tavo veidas,
Mano mielas – žibuoklių akim.
Aš taip myliu tave, tavo vardą,
Su džiaugsmu tariu ir su viltim.