Kaip gerai, kada žmogų šviesos sutinki,
Kuris nakčiai šaltai nesimeldžia.
Kurio žodžiai ne tamsai, šešėliams skirti,
Bet paukščiais į rytmetį skrenda.
 
Kaip gerai, jei neieško vien akys kaltų,
Kur pasmerkt, tik pasmerkti galėtų,
Dėl vienų ar kitų piktžolėtų laukų,
Dėl Tėvynės kelių dar duobėtų.
 
Kaip gerai, jeigu rožę ar žiedą alyvos
Širdies gerumu dėl kitų užaugina.
Pasidžiaugia, kai žydinčios ievos nusvyra,
Nevėžio lankas, jo krantus padabina
 
Nesunku paverkšlent, visus peikti ir juodint,
Kalt prie kryžiaus šimtus nekaltų
Dėl lietaus, dėl šalnos, dėl sudužusio puodo,
Dėl valdžios, jos sprendimų bergždžių.
 
Kaip gyvenimas margas tarsi genio švarkelis,
Tiktai ir jame juk netrūksta spalvų,
Taip ir žmogui ant paprasto žemiško kelio
Reikia stengtis, kad būtų aplinkui šviesu.