1. nusikaltimas, nusižengimas, nuodėmė; kaltinimas, atsakomumas
2. skola, prievolė
 
Lietuvių kalbos žodynas
 
Tas nenoras, baimė nuvilti! Kitus, ne save, nes save jau nuvyliau – ne šiandien ir ne vakar. Žinau savo kaltes ir tas žinojimas supančioja, atima pasirinkimo laisvę, daro mane vis labiau, lengviau pažeidžiamą, o mano naštą nepakeliamai sunkią. O gal todėl pažeidžiamą, kad jėgos mąžta ir taip tik atrodo, kad kaltės sunkėja, tarsi akmenys – buvusios, sugrįžtančios atsiminimais, ir dabartinės. Kiek daug, rodos, duočiau, jei kas išvaduotų nuo jų, ir kaip niekad reikia, kad bent kas manim tikėtų, jau nesakau, kad mylėtų, tik kas galėtų, jei pati savim nei betikiu, nei bemyliu? Jaučiuosi taip, tarsi būčiau girta ir niekaip negalėčiau išpagirioti.
Štai ir mąstau apie kaltės sąlyginumus, svorį, bausmės teisingumą ir, svarbiausia, kas turi teisę kaltes atleisti, kas turi teisę bausti – gamta žmogų, žmogus žmogų ar tik Dievas – žmogų?
 
Buvo pokaris. Jei gerai atsimenu, tarpais Šilalėj tebūdavo vienas daktaras – Lipčius, o ir tas pats žmogelis ligotas, nors niekada neatsisakydavo žmogui padėti, tik kartais pritrūkdavo kantrybės. Guodžiasi, būdavo, moterėlė:
– Daktare, aš bjauriai kosėju, naktim nepamiegu.
– Ir aš, – sako daktaras, – kosėju, naktim nepamiegu.
– Daktare, o gal man tuberkuliozė? – moterėlės akys plačios, tada buvo daug ja sergančių.
– Tau tik gal, o man tikrai tuberkuliozė, ir kas, gyvenu. – Ir lipa, matydavau, nes pradžios mokykla buvo greta ambulatorijos, daktaras, toks mažas, liesas, iš vieno vežimo į kitą, ir važiuoja iš kaimo į kaimą pas ligonius, nors ir ne kažin ką tegalėdamas pagelbėti, nes labai trūko vaistų.
Mano babūnė sirgo astma, tai pas daktarą nė neidavo, užėjus priepuoliui prasėdėdavo įsitvėrusi į lovos kraštą, kol dusulys aprimdavo, išgerdavo vaistininko sutaisytų lašiukų – mano darbas būdavo švariai išplauti tuščius buteliukus, nes einant į vaistinę reikėdavo atsinešti savus, nė tų neturėdavo.
Blogiau buvo, kai sykį babūnei įsiskaudėjo, sutino sąnariai, nebegalėjo siūti – tais jos „užsiūtais“ rubliais dvi šeimos bent kiek lopydavo tuomet labai menko biudžeto skyles. O ir babūnės gaila, naktimis girdėdavau ją vaikščiojant, trinant sąnarius vaistininko duotu tepalu, bet pagerėjimo nebuvo. Matyt, ir vaistininkas nelabai tikėjo, kad tas tepalas „mačytų“, nes iš karto patarė, jei kokios, imtis liaudies medicinos.
Vieną dieną babūnė pasikvietė mane, apsidairė, ar negali kas nugirsti, ir paprašė parnešti iš miško skruzdėlių. Taip taip, gyvų skruzdėlių. Jau ir maišelį iš senos paklodės skiautės beturinti pasiuvusi, ir oras esąs tinkamas, nes kai baudžiasi lietus, skruzdėlės išlenda į skruzdėlyno paviršių skylučių užtaisyti.
Babūnės noras man įstatymas, o ir užduotis įdomi, neeilinė. Nubėgau pasišokinėdama per virvutę iki pušyno, sustojau prie pirmojo, didžiojo skruzdėlyno, jo paviršius tikrai knibždėjo skruzdėlėm, bet kaip ryžtis semti jas į maišelį? Ilgai kankinausi, kol supratau, kad jei nepadarysiu tuoj pat, tai ir iš viso nepadarysiu, tada  greitai greitai prisėmiau maišelį pilną, su visais šapais, užrišau, nublaškiau išorėj likusias skruzdėles  atgal į tą vietą, kur ką tik būta gražaus, išpuoselėto skruzdėlyno,  man degte dega rankos ir visas kūnas, purtausi, bet vabaliukų prilindę po drabužiais, nusirengiu nuogai, rankioju, o pačiai pasidaro taip gaila sugriauto skruzdėlyno, tokios beviltiškos atrodo skruzdėlių pastangos viską sutvarkyti. Matau, kad pirmiausiai renka baltus kiaušinėlius ir neša slėpti, bet lietaus debesis jau čia pat, nespės, o aš niekuo negaliu padėti. Nežinau, ar iš to gailesčio, bejėgiškumo, ar dėl deginančio odos perštėjimo – pravirkau ir nuskuodžiau namo.
Babūnė jau ir katilą vandens užkaitusi, įdėjo į jį gyvą, šnabždantį, krebždantį maišelį ir stojo tyla. Kokia tyla!
Vonios su skruzdžių nuoviru pagelbėjo, sąnarių skausmai nurimo, patinimų neliko, tik aš vis negalėjau pamiršti ano išgyvenimo ir  įdėmaus babūnės žvilgsnio, tarsi norėtų perprasti, ką jaučiu. Niekada apie tai mudvi nekalbėjom, tik sykį einant į pušyną rinkti kankorėžių pro tą buvusio, bet  sunykusio skruzdėlyno vietą, pasipasakojau davatkai, senajai Elžbietai, ir paklausiau – ar didelė mano kaltė? Paklausiau ir pati virtau klaustuku, toks svarbus man buvo atsakymas, bet Elžbieta tik dėbtelėjo į mane ir, tarsi nė nebūtų girdėjusi pasakojimo, nusuko kalbą kitur. Buvau jai už tai dėkinga, nes kitokios ištarties nesitikėjau – žinoma, kalta! Po kurio laiko tą nuotykį kiek primiršau, bet, pasirodo, Elžbieta nepamiršo. Užmatė mane vieną pavakarę sėdinčią verandoj, nieko neveikiančią, prisėdo šalia ir be jokios įžangos pasakė:
– Nėr tavo kaltės, nes juk tu ne iš pasileidimo, o iš reikalo tą skruzdėlyną ardei.
Pasijutau kaip išrišimą gavusi, bet kažkokia dvejonė vis tiek liko kirbėti, tarsi būčiau kažkam neatidavusi skolos, tai ir mokėjau ją visą gyvenimą – niekada daugiau  nesu užgavusi skruzdėlyno, apeidavau skruzdžių takus, kad nors ir netyčia, nors ir ne iš pasileidimo, nenuminčiau kokio vabalėlio.

Dabar, dienų gale, mąstau, kieno turiu prašyti atleidimo už tą, o ir kitas viso gyvenimo kaltes, kad jos liautųsi slėgusios tarsi akmenys. Gamtos? Deja, su ja nepasiderėsi, atleidimo iš jos neišprašysi, reikia saugotis jai nenusikalsti, jei ne iš pagarbos, tai bent rūpinantis savo genties išlikimu, nes atleidimo jausmas gamtai nežinomas, ji niekam nieko nedovanoja ir mūsų kaltės bumerangu grįžta mums.
Žmogaus? Turėčiau turgaus dieną miestelio aikštėje lipti ant statinės ir išpažinti savo kaltes? Kodėl toks tokio turėtų prašyti atleidimo, jei abu nuodėmingi? Ar tikrai žmonių teismo nuteistas ir atlikęs bausmę žmogus nebejaučia kaltės? Žmonės jau seniai pamiršo, jei kas ir žinojo, apie mano išardytą skruzdėlyną, netrukus pamirš ir mane pačią, nes niekam neįdomios mano kaltės, kiekvienam užtenka savų.
Dievo? „Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes...“
Išpažinties paslaptis, kai prie klausyklos langelio tikintieji prašo, kunigas Dievo vardu kaltes atleidžia, žmogus kas kartą pasižada daugiau nebenusikalsti, visi trys žino, kad tai melas, žmogus negali nenusikalsti, nes toks sutvertas. Kiek mano prigimtyje yra mano pačios kaltės ir už ką aš turiu maldauti Dievo atleidimo?
Aušta skaistus, saulėtas pavasario dienos rytas ir mano sieloj švinta, švinta, nes suprantu, kad niekas kitas negali atleisti man kalčių, jei neatleisiu pati sau. Bent jau tų, kurios padarytos ne iš pasileidimo. Tas, kitas, padarytas iš pasileidimo, nusinešiu su savim.