Budo žmonės, bet paukščiai tylėjo,
Nesusukę lemtingų lizdų.
Tik kažkur vaiko balsas skaudėjo,
Lyg išgąsdintas gymio garsų.
Ten toli, kur nesiskleidžia gėlės,
Tarp pajuodusių bėgių stulpų.
Pasiklydus ir byranti smėliu
Vaikštinėjo viltis be spalvų.
Senas posūkis skurdžiai užžėlęs,
Nesimato šešėlių veidų.
Kur Tu, saule? Kodėl ne ant mėlio?
Glostai vėjus tarp meldų stiebų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): verutė
Sukurta: 2016-04-02 19:40:06
Dėkoju tau,patiko
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-04-01 12:22:17
Pasiklydus ir byranti smėliu... Būna ir tokių? Patiko.