Suspaudus skausmą rankoje laikiau,
Pakol gyvenimo druska pavirto.
Ją kopinėjau ir sočiai ragavau,
O burnoje man vyšnių skonis tirpo.
O kai pasibaigė druska,
įsimylėjau savo skausmą.
Ir išsilydžiusi  kančia
Pražydo rože nuostabiausia.