Žydrom žibuoklių akimis
Pavasaris į dangų žvelgia,
Aksomo skraistėm žaliomis
Pavargusius laukus uždengia.
 
Paukščių balsais sušildo širdį,
Paglosto saulės spinduliais,
Artoją ragina išgirsti,
Kaip jam čirena vyturiai.
 
Lazdynas supa rausvą žiedą,
Prie upės ievos sužaliuos.
Kuoduotos pempės klykaus pievoj,
Antelės krykštaus ežeruos.
 
Gaivus lietus barbena pirštais,
Šįkart visai neįkyrus,
Kad vyšnios, obelys išgirstų,
Jog laikas žadint pumpurus.
 
Pavasaris ir tave šaukia,
Į talką kviečia — eikš, žmogau!
Darbų tiek daug, visi jie laukia,
Kad žemėj būtų dar gražiau.