Mano kalba – gyvybinga ir godi,
sugerianti žemės ir žmogaus tikrovę,
lyg žemdirbio prakaitą,
gaivališkai semianti svetimus žodžius
ir paverčianti juos savais.
 
Mano kalba – kaip duona kasdienė,
gyvybės maistas,
kaip būties duotybė,
kuri aprėpia visų gyvenimus,
kad tampa nepastebima, neapmąstoma.
 
Mano kalba tyliai pradingsta
kaip duona kasdienė ant mūsų stalo
tarp nekasdieniško maisto
su svetimais papročiais.
 
Tik duonos niekas niekuo nepakeis
kaip nepakeis žemdirbio doros,
nes tai dangiškas impulsas – 
savaiminis, išaugęs pats iš savęs.