Kaip gimsta apmaudas? Gal iš kreivos tiesos,
Bevalio lūkesčio, tikėjimo išduoto?
Dėl to, jog trukdo tau ramiai tįsot,
Ne tavo rūpesčiais jog knisa iškankintą protą?

Išeitum spjovęs bekele tolyn
Lyg ten, už miško, laukia kas su blynais,
Bet negali, jauti, jog negali.
Tačiau kodėl? Tik vienas Dievas žino.

O jei galop išaušta ta diena,
Kai šaknys plyšta, kai sirenos gieda,
Ant kito šono verčias Visata,
Užantin šliaužia baimė, graudulys ir gėda.

Dezertyruoji? Nuo vargų slepies?
Jie pasitinka už kiekvieno kampo.
O dar ta ašara, išslydus iš akies...
Tiesus ir kreivas... Argi jie sutampa?