Žydroj padangėj mažas vieversys
Gyvenimui Prisikėlimo giesmę skelbia.
Brangus jam jo gimtosios žemės piešinys,
Lyg tvinkčiojanti Tėviškės širdis, –
Ir aš – joje. Tėvynės danguje,
Brangiausiųjų žmonių  atmintyje,
Pirmam Sūnaus vaikystės piešiny
Ir mano mokinių gyvenimo kely.
 
Kai žemės grumstą paliečia ranka,
Jos šiluma gyvybės pradžią skelbia.
Kai žalias stiebas saulėn tiesias,
Gyvenimui dalindamas save,
Kai mylinčiųjų rankos dieną pasitinka,
Kai spalvomis ir klegesiu keliai pasklinda,
Kai vaiko pėdomis senelis seka,
Žinodamas, jose – gyvenimo tąsa,
Ir kai Žvaigžė Vakarė viltimi nušvinta, –
Myliu, Gyvenime, Tave.
 
Gyvenime,
Galiu suprasti Tavąją duotybę
Ir didžią prasmę Dieviškos būties.
Galiu patirti Meilės amžinumą
Ir Sielos skausmo taurųjį kilnumą.
Galiu suklupti prie Altoriaus nevilty
Ir – prisikelti Rafaelio drobėj.
Galiu patirti praradimo beprasmybę
Ir atleidimo neišsenkančią kantrybę.
Myliu saulėlydį, vėsų alyvų kvapą
Ir atminimą mylimo Žmogaus,
Ir šviesą židinio, ir šaltą pievų rasą...
...
Tave aš pažinau, – Šventa Diena!
Myliu, Gyvenime, Tave!