Duomė  bova vīkės vaikis. No, muokīts žmuogos ėš anuo neėšējė, nuors tievālis baisē nuoriejė. „Vėsai prišėkta tāva kramaulė“, – pasakė ė nusėspjuovė. Be rēkala ons tēp!.. Porvajuonio Duomė nebūs. Rašītė drokavuotuom lėtaruom par kelis metus bėški pramuoka, vo skaičioutė – asablīvā. Tik ne muokīkluo: skaičioutė Duomėninka ėšmuokėna Muosiedė žīdielis Berkis, so katrou priš kāra tonkē liuob i Skouda važioutė.
Berkis ostaune kalė anam i krāmė vėina teisībė: tavuors tėik pat kainou ė svetėmam, ė bruoliou a sosiedou. Je tāva tievou trūktom vėina cėnta – kainas nenulēsk, geriau lėiki cėnta kam nuors paskuolink.
Duomininks čīrā vierėjė, kad anou zārs pavadins dėrbtė kolkuoza sandielėninko. Vėskou konkaliavuos ėr andelious tik valog Berkė pamuokīmu! Patis Stalina kolkuozā anam nedėdėlē tėka: gaila žēmės. Po dėrvas traktuoristā važiuojės postoštiem siejalkuom, diel tuo ėšdīgst ne mėižē a pūrā, vo balgalvės ė vasilkas, kiaušelius ded pempės ė cīrolē.
No, bet vel‘s nemātės tū kolkuoza rēkalū. Lai pasiuntas. Duomė – ne teliaušis: sāva dāli ėš Duonata atsėjims!.. Priklausa posė jaujės ė posė stuogėnės, tretiuojė dalės kūtės ė truobuos gals. Vėskou nusėgriaus!.. Ne dabā – ka tievs numėrs. Ėlgā ons netrauks – baisē smarkē pīpkiuo. Palaiduos bruolis: juk žēmė Duonatou ožrašīta! Nesvarbo, ka atiemė. Je amerikuonā parēs – atėdous. Vo je neparēs, Duomė nekalts.
Bėški negerā tik vėns dalīks: sobatuo Marītė nebatējė i pasėmatīma. Šaltėniu ūlīčės galė anuo laukė... Rozgė Barbēlė. Duomė mitrē nušuoka nu dvėratė ė paklausė:
– Kas Marītē nutėka? – nuors anam bova tas pats, a nutėka kas nuors Marītē, a nieka nenutėka. Pats žėnuojė, ka Severina mergė svēka kap arklīs, kėtēp tuokemė ūkie darbū nenudėrbtom.
– Marītė lėipė pasakītė, ka negal atētė... ė nikumet nebgalies! Lėipė pasakītė, ka nebnuor.
Duomė nekontėns patraukė nuosi. Barbēlė nusėsoka:
– No, mosint aš jau nomėj ēsio...
– A skobi?
– Nē, karvės melžam tik vakarė.
– Ta pasėvākštiuokiau. A nuori so monėm pasėvākštiuotė?
A nuor ana pasėvākštiuotė?.. Baisē nuor! Kėik kartu Barbēlė matė puorelės ūlīčiuo ė kėik anuoms pavīdiejė!.. Tonkē vėina pati pėmpėniejė brokio ė vuožuojė: kap būtom gerā, je šalėp ētom Žvinklė Jorgis... Pliauškas Jozis a dā kas nuors ėš vaikiu...
Praējė jau vėsa broki, apsėsoka. Duomė – dvėratio varėns, puonėškā. Barbēlė neklausies, kon Duomė pliorp: spėtrėjuos i longus ė vuožuojė, kas anou dabā galietom matītė. A māta, ka so Marītės kavalierio vākštiuo?.. Kuokiū būs pliuotku! Senė Žvinklienė jau šiou vakara lėižovi lazgins, ka Rozgaus Barbēlė Duomėninka paviliuojė!
– Ta lig sobatuos, Barbēlė. Ar atiesi?
– Atēsio. Vo to ar atiesi?
Duomė apkabėna merga par petius. „Vajergau, tujau ons moni pabočious!“ – Barbēlė atsėkragėna, ka anam pasabniau būtom. Kažėn, kap tas atruodīs?.. Vo gal... gal ė Žvinklienė pamatīs?.. Kap gerā būtom!.. Bet Duomė bočioutėis nenuoriejė, nusėsokės pasakė: „No, so Dėivo tam kartou“, – ėr apžergies dvėrati.
Anam, Duomėninkou, rēks patiuos. Bet vėskas – nu dākta: vėso pėrmo tor būtė truoba! Ka jau būs kolkuoza sandielė vedies, kažkas tories ravietė daržus, šertė gīvuolius, lesintė vėštas... Kas valgītė vėrs?!. Kas bolvės nukas ė sietėnius nugraižīs?!. Dabā patiuos nerēk: māma stuoruojės – ė ravie, ė verd, ė drabužius plaun, bet kas tou dėrbs paskou?!.
No, bėški negerā, ka mērga pabiega. Ana bajava ė svēka, vėskou muok, alė pardaug poiki. Gal pati tuo nežėna, bet juk sožėnuos!.. Vėsumet atsėrond nākabiu, katrėi pasāka. Kap būtom, je sandielėninka pati so kėtās juodītėis pradietom?!. Nepoikē. Vo Barbēlė anam – i pat kuota. Nieks i anou neveizies. Nikumet nebombietom ė vīra klausītom.
Duomē ton vakara ėlgā nējė snaibis. Vuožuojė, kuoki jaujė a stuogėnė štėktom kolkuoza sandieliou. Sėinas tor būtė rėktingas – ėš roustu!.. Spīna ė gelžėni kabėnuokli itaisīs pats. Kuo dar... Kamė gautė čemalus? Tieva boužės nederies – pardaug māžas. Gal Kniūkšta Jūzops tor?.. Gal ė tor. Bet juk neprašīsi paruodītė...
Tēp Duomė ėr ožmėga, besvajuodams apie kolkuoza sandieli...