Vėl svirno durys verias, verias kluono...
Aplink grūdais pakvimpa ir šiaudais,
Ir taip šiltai geltona kaip kadais –
Močiutė duonkepėje kepa duoną.
 
O ant ražienų vėjas pusto smėlio plėnis:
Ruduo toks sausas – ašarų nebus...
Ir vėl geltona – bėga per lapus
Vaikystė tekina į savo slėnį
Prie ežero, kuris skalauja krantą
Ir juosmenis subridusių karklų...
 
Lyg kažkas virvę veržtų po kaklu,
Nes būna – kartais netgi saulė krenta,
Kai svirno užveria duris ir kluono,
Kryžmai prikalę uosine lenta...
.......................................................................................
 
Spalva geltona šiandien nebe ta –
Tik skonis vis dar likęs kaimo duonos...