Ką mylėjai, nemylėjai,
jau praėjo, atskaudėjo.
Ir neverta net kartoti,
kad suskilo tas ąsotis.
Nieko jau nebepakeisi:
ar atleisi, ar nuteisi,
ar mėginsi suklijuoti,
o skilimą paauksuoti.
Ar tu nesuprasi niekad,
kad randai širdy palieka?
Tai neverta net stypsoti
pas suskilusį ąsotį...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-03-25 08:53:32
Skaudus praradimo jausmas, sakyčiau, gana gerai išreikštas. Tik aš rašyčiau prie suskilusio ąsočio.
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2016-03-24 15:24:56
Eilėraštyje bandyta gvildenti amžiną dilemą - ar meilėje dera skausmas ir prisiminimas?
Tonacijos žaismingumas ir vaikiškas "nestypsok" nepaslepia lyrinės herojės jausmų išgyvenimų dramatiškumo: likę randai - tai sunkus situacijos įprasminimo kelias.
Randai niekada neužgyja, kaip ir Meilė. Ir tai - nuostabiausia, ką išgyvena Žmogus.
Rašykite drąsiai, - puiku!
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-03-24 11:56:46
kartais pavyksta užglaistyt tuos skilimus, randus, gyvenimas jau toks, kad kartais atleidžiam ir už didžiausias skriaudas, nuoskaudas.Sakau iš gyvenimiškos patirties.O eiliukas, nors ir apie skaudžius dalykus, bet toks lengvutis...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-03-24 10:41:33
Suskilusį ąsotį - į konteinerį ir ieškot naujo...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-03-24 09:24:48
Protas sako, kad Jūsų žodžiai teisingi. Bet... Širdis ir jausmai dažnai bando ieškoti tų klijų ir pudruoti randus. Ačiū
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-24 08:46:47
Auksiniai, prasmingi žodžiai. Pridedu prie geriausių. Ačiū.