Jiems daug nereikia, tik trupinių.
Tik saujos trupinių iš žmogaus rankų,
Ramios dienos, saulutės spindulių
Ir skrydžiui laisvės kylantiems į dangų.
 
Pakilę suks ratus, sparnais palaimins miestą,
Tyli taikos dvasia namų stogais nuplauks,
Galbūt matys ir tuos, kurie alėjoj dviese
Po liepų šakomis jaunystės burtų lauks.
 
Vėliau nutūps prie suolo, kur močiutė
Pasidalins pyrago kąsneliu,
Ir nenuskris, jei koks mažylis juos truputį
Išgąsdins tyro džiaugsmo balseliu.
 
Tai kas, kad nėr žiedų — paukšteliai  miestą puošia,
O pilką dieną daro šviesesne.
Nors akys po žiemos tik žemę glosto juodą,
Pabus balandis skraidančia gėle.