Eisiu buvusios vasaros
sniego ieškoti
ir šaltinio vandens
atnešiu ąsotį.
Pasėdėk.
Juk žinai, atminty sniegas
tirpsta negreit,
jei prikrito, pripustė –
sunku būtų eit.
Neskubėk.
... tą naktį papartis pražydo
slapčia,
sudilo versmėj auksaragė
delčia.
Taip greit...
Vandens stebuklingo atnešti
žadėjau.
Neišlaisčiau, nešiau –
užkeikimą kalbėjau:
neišeik,
neišeik.
Nežinau, ar padėjo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2016-03-24 15:38:52
Užkalbėjimas kupinas netikėtų įvaizdžių, gražiausių gamtos vaizdinių.
Nuoširdi emocinė raiška, trūkčiojantis ritmas, užkeikimo kartojimas sukuria slaptingą aurą.
Teišsipildo!
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-03-23 19:07:03
Žinoma, padėjo, nes kitaip nebūtų ir tokio gražaus užkalbėjimo.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-03-23 13:17:22
Labai gražu, bet kai dabar atidžiau paskaičiau, aš pakeisčiau vieną žodelį pradžioje - po ieškoti dėčiau kablelį, ir kitą eilutę pradėčiau ne žodeliu ir, o iš šaltinio...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-03-23 11:35:28
gražios eilės, tarsi kerinčiomis spalvomis nutapytas paveikslas...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-23 09:21:07
Po tokio gražaus užkalbėjimo, tikriausiai padėjo.